trečiadienis Vilniuje

Vakar turėjau progą apsilankyti Vilniuje. Oras, tiesą pasakius, buvo 'nekažką', bet eilinį kartą, važiuodama namo ištisai galvojau, kaippppp aš noriu ten gyventi.
Nesakau, kad Šiauliuose yra blogai. Tiesiog čia kaip didelis kaimas, kuriame visi vieni kitus žino ir pažįsta, bei dydžio yra tokio, kad gali išvažinėti visą miestą skersai išilgai per valandą ar dvi. Ir veikti čia siaubingai nėra ką. ( S I A U B I N G A I ).
Vilnius, atrodo, toje pačioje Lietuvoje, bet asmeniškai man, ten gyvenimas atrodo visiškai kitoks. Žmonės kažkokie labiau atsipalaidavę, aplamai, daug visokių neformalų, ar žmonių, kurie nebijo rengtis, kaip nori JIE. Ir manan taip nesveikai patinka tas didmiestiškumas:) O ką labiausiai dievinu, tai SENAMIESTĮ. Ar vasara, ar žiema - nesvarbu, visada ten žiauriai gražu:)
Kažkur šalia Rotušės, yra viena senamiesčio dalis, kurioje visada stovi tik prabangūs automobiliai, vyrai vilki tik kostiumais ir aptarinėja reikalus kavinėse prie pravertų  'apple' kompiuterių, o moterys žiemą vaikšto tik su kailiniais iki žemės:) Va pro būtent šį skersgatvį visuomet einu lėčiausiai. Pavydėtinas gyvenimas, bet kada nors pati tokį turėsiu.
Aišku, negaliu nepaminėt, kad Vilniečiams pavydžiu prekybos centrų:) Galų gale, vien jau Vilniaus Akropolį gali rasti, ko nori, ne taip kaip pas mus (tėra kelios parduotuvėlės).
Reziume - nenoriu, kaip daugelis lietuvių, baigus mokslus kuo greičiau bėgti iš Lietuvos, nes ir čia yra tokių miestų, vietų, dėl kurių norisi pasilikti. Ko labai labai noriu - gyventi Vilniuje:) Na, kada nors.

(nuotraukų beveik nėra (apart iš autiko:D) nes buvo šaaaaltaaaaa kažką fotkint:) )

nomnomnom

Šįvakar  mano namai saldžiai kvepia (naudojuosi proga, kad paskutinė laisva diena prieš mokyklą) ..:)) Prisiskaičiau receptų, susigundžiau ir pati kažką iškepti.. Gaila, pačiai teko tik kasniuką paragauti, nes negaliu per daug smaližiauti, bet .. Gerai.. vaizdas niekuo neypatingas, bet skonis verčia pirštus apsilaižyti...:) Sutirštinto pieno skonio pyragiukas su traškiu paviršium..:) Skanaus, jums, likusio vakaro:))

Nesu tobula, toli gražu ne. Būna, kažką pakomentuoji kam nors praėjus, būna - aptari, kokias naujienas, ir manau nėra nei vieno žmogaus, kuris nė karto nebūtų taip daręs. Tai normalu. Tačiau neapkenčiu žmonių, kurie į akis sugeba šypsotis, gražiai kalbėti ar neduok, Dieve, net lysti į užpakalį, bet nespėk nusisukti ir būsi apipiltas šūdais. Dar labai ''mėgstu'' tuos, kurie prisiekinėja, kaip tave myli, koks esi nuostabus draugas, kad viskas visada bus gerai, o po trijų dienų bando tave sumaišyti su žeme. Tiesą sakant, neapsisprendžiu, ar man tokie žmonės labiau juokingi, ar prašantys užuojautos, bet esme tapati - kuo labiau pažįstu žmones, - tuo labiau patinka šunys..:) Kaip gali vieną dieną kraut ant žmogaus, o kitą dieną kraut foto į feisbuką ir palikti komentarą, kaip myli tą žmogų???? Paskutinėm savaitėm pradėjau labiau iš šono stebėti kitus ir kažkaip darosi kraupu, kaip pasaulis baisėja:) Pasitikėti negali NIEKUO. Tikriausiai net pačiu savimi. Gyvenimas darosi panašus į serialą. 
Ir šiaip, įsitikinau viena tiesa, ir jums siūlau ja patikėti.. Jei esate laimingi ir yra priežasčių, dėl ko kasdien prabundate su šypsena - kuo mažiau jomis dalinkitės su aplinkiniais:) Norisi, žinoma, bet kažkodėl būtent todėl visa laimė greitai ir baigiasi.Tą ne kartą kartojo močiutė ir ne kartą įsitikinau pati:) Žmonės pilni pavydo ir jei tavo gyvenimas pasisekęs labiau nei jų -padarys viską, kad tave suėstų. Taip jau yra. Bet visada strykčios iš laimės, jei tau bus blogai:) Turėkit omeny:) Išmokit džiaugtis laime su savim ar su artimaisiais. Ji tikrai nepadvigubės jei ja pasidalinsit feisbuke:)
Dar vienas slidus reikalas tai tas -askas-.. Būna -užeina, praeina visokiausių manijų feisbukiečiams, bet ask.fm išsilaikė tikrai ilgai. Daugeliui jau bloga nuo jo, o kiti vis dar tikisi sulaukti klausimo.
Iš tikrųjų ne kartą pati turėjau mintį susikurti  aską,  bet ačiū Dievui vis grįždavau laiku į protą. Tikrai debiliškas puslapis.:) Tiksliau stumykla, o ne puslapis. Susikuria žmonės jį  vedami smalsumo (visgi įdomu, ko paklaus?)  ir neturėjimo ką veikti, o baigiasi tuo, kad užsikabliuoja, nori vis daugiau klausimų, ir galiausiai dažniausiai verkia, jei kažkas pradeda varyt. O varyt pradeda. Pas visus.
Tiesą pasakius, net šlykštu  skaityti kai kuriuos klausimus.  Galiu duoti nukirsti galvą, kad pusė rašančių šlykštynes - kitą dieną šypsosi į akis. Tokia ta kasdienybė:) Nors šiaip, šlykštūs klausimai dar niekis, palyginus su tuo, kad atsiranda tokių nuostabių personų, kurie sugeba linkėti žmogui mirties. Gal ant bajerio, gal ne, bet kad bet kokiu atveju lazda turi du galus (ir antras visada muša skaudžiau) garantuoju:)
Jei būtų mano valia, pašalinčiau tą aską iš vis. Tikrai ne viena ir ne dvi panos verkė, dėl kažkokių bereikšmių stumimų, kuriuos rašo žmonės, nedrįstantys nusiimt varnelės.  Visi esam kieti pavaryti, kai žinom, kad esam su kauke, o į akis nei ketvirtadalis, turbūt, neišdrįstų pasakyt nei žodžio. Ir šiaip.... NU KOKS ČIA PER KLAUSYMAS:)

Tai va, draugai,atsipalaiduoookit, džiaukitės savo gyvenimu ir mažiau mėtykit kitiems pagalius į ratus. Gal, kai patys pirmiau žiūrėsim į save, o tik po to mėtysim akmenis į kito daržą - bus lengviau gyventi. :)

:* labas!

Negaliu patikėti, kad praėjo tiek daug laiko po paskutinio posto! Ir dar labiau neįtikėtina, kad yra žmonių, kurie vis dar apsilanko čia ir laukia manęs sugrįžtančios. :)
Aaahhh, į elektroninį paštą plaukė laiškai, įspėjantys apie komentarus po kai kuriais postais, kad kviečiat sugrįžti; užsukau čia, paskaičiau viską ir prisiminiau, kaip visgi smagu buvo rašyt:) Nežinau ar grįžau ilgam, nors tiesą pasakius nežadėjau grįžt iš viso.:) Bėda - idėjų trūkumas; tikrai net neįsivaizduoju, apie ką rašyti, kad jus sudomintų, o pilstyti iš tuščio į kiaurą irgi nesinori...:)  Ne mažiau man gyvenimą gadinanti priežastis - tai (turbūt ne mane vieną kamuojanti) laiko stoka. Visgi mokykla sugeba atimti visa mano laisvalaikį. Nors dabar turiu kelias laisvas dienas, bet be sustojimo svajoju apie vasaros atostogas.. Gerai, ne vien dėl laisvo laiko, bet ir dėl šiltų orų, kurių taip beprotiškai pasiilgau. Visada džiaugiuosi sniegu, kai sninga gražiai ir lauke nėra šlapia (na, maždaug panašiai kaip dabar už lango) na, bet atsiprašau, viskas turėtų būti su saiku. Pradedu prieiti prie minties, kad žiema niekada nesibaigs..

Tik ką praėjo Šv. Valentino diena.. Tiesą pasakius, visus šešiolika metų jos nekenčiau ir man atrodė pati 'lieviausia' šventė, kokia tik gali būti. Na tikriausiai viso to priežastis, kad visada 'valentynkę' sutikdavau viena ir šiaip.. geriau pagalvojus - juk jei myli žmogų, turėtum jį mylėti kiekvieną dieną, o ne prisiminti tik per vasario 14-tąją. BET! Šiais metais tikrai jos laukiau ir tikrai labai norėjau nustebinti vieną žmogelį. Ar pavyko, nežinau, tikiuosi, kad taip, tačiau pati buvau nežmoniškai nustebinta (staigmenas aš dievinu, o ypač tas apie kurias net nebūtum pagalvojus...) ir net dabar rašau su šypsena! Kas buvo, kaip buvo, girtis nesinori, nes pradedu prieiti išvadą, kad aplinkui vien žmonės, kurie laukia kada tau bus blogai, o gerus dalykus praleidžia su baisiausiu pavydu ir negatyviomis mintimis. Kam man to reikia?, savo laime išmokau džiaugtis su savim! Bet apie tai galbūt brūkštelėsiu kitąsyk. 

O dabar.. Ačiū, kad manęs nepamiršot, bučkis, gerai praleiskit likusią diena!