Mylet save!

Susimasciau. Kiek daug stebuklu gali padaryti pasitkejimas savimi. Pasiziuriu i kai kurias paneles, kurios tikrai nera isvaizdzios, neturi grazios figuros, ar tiesiog nera kazkuo ypatingos, bet kai jos pacios save myli, ir kiekviena ryta pries veidrodi nusisypso... kaaaai jos labai labai pasitiki savimi ir jauciasi pacios graziausios - pas jas atsiranda kazkas, vat tas kazkas - kas baisiai traukia aki.:) Kai zmogus patinka sau, pradeda dar labiau patikti ir kitiems! Ir as tuo isitikinau jau ne karta. Kai tu pats jautiesi gerai, nuo veido nenulipa sypsena - visi i tave atkreipia demesi, galu gale net komplimentu nepagaili. Bet kai esi suruges ir kai buna viena is tu dienu, kai tiesiog negali i save ziureti - net geriausia, naujausia suknele nepakeis nieko. Nebeturesi to 'cinkiuko' kuris visiems traukia aki. Todel tikriausiai moralas butu toks, kad laikas ismokti save myleti toki koks esi. Visada gali stengtis, ir turetum - tapti geriausiu, nes tobulumui ribu nera, bet tuo paciu turi gerbti ir zavetis savimi koks esi siandien. Tik zinoma, viskas turi buti proto ribuose, nes kai prasideda beribe savimeile, dingsta ir visas zavesys. Buckis.

collare