Buvo žmogus, kuris man patiko ir buvo žmonės, kuriems tas žmogus nepatiko:D O jei rimtai, tai panašiai ir buvo. Patiko man vienas žmogutis, tačiau kam apie tai prasitardavau, visi sakydavo nejuokaut ir pamiršti tą mintį. Tas žmogus toks, anoks, padarys taip, anaip - maždaug tą ištisai girdėdavau. Pradžioje paveikė mane tie žodžiai, jau lyg ir atsisveikinau su ta mintimi, bet tada visgi supratau, kad ne jie renkasi gyvenime, o aš, ir jei jau suklysiu tai bus mano klaida, už kurią aš ir atsakysiu - o ne jie. O svarbiausia, kas mane veikė, jog tuo žmogumi aš tikėjau. Visiškai apsoliučiai:) Ir žinot, spjoviau į viską, ką sakė draugai, draugės, šiaip pažįstami ir pasirinkau tai, ką sako mano širdis. Neprašoviau. Žmogus, nei truputį nėra toks apie kokį girdėjau, šiaip, jis milijoną kart geresnis už tuos, kurie kalbėjo.Ir.. jis apskritai geriausias mano sutiktas žmogus.Pirmą kart gyvenime nekreipiau jokio dėmesio į tai, ką sako kiti ir pirmą kart gyvenime tapau TOKIA laiminga.
Tai moralas turbūt būtų toks - mažiau tarkitės su kitais,dėl savo gyvenimo sprendimų. Jūsų gyvenimas, jūs ir rinkitės, jūs ir gyvenkit. Mažiau kalbų daugiau darbų, kaip sakoma. (mažiau kalbų - geras patarimas visais gyvenimo atvejais) Ir... mažiausiai kreipkit dėmesio į tai, kaip kiti komentuos jūsų sprendimą ar pasirinkimą. Kalba - vadinasi jūsų gyvenimas įdomesnis nei jų, o dėl to tik turėtumėt eiti iškėlę galvą. Antras moralas - niekada netikėkit kalbomis. Kalbos dažniausiai veikia sugedusio telefono principu, o šio žaidimo taisykles juk puikiai žinome visi. Girdėjote? Tai ir girdėkit, bet dar nereiškia, kad turit tuo tikėti. Įsitikinkit patys, tada ir žinosit, ar galit tikėt. Ah...... apie gandus ir apkalbas kitą kartą, merkiasi akys, einu miegoti. Bučkis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą